Tikriausiai iš savo patirties žinote, kad darbas ne visada padeda išbristi iš skurdo. Beveik vienam iš dešimties darbuotojų Europoje gresia dirbančiųjų skurdas. Tai reiškia, kad tokie darbuotojai gyvena namų ūkiuose, kurių metinės disponuojamosios pajamos sudaro mažiau nei 60 proc. tų pačių nacionaliniu lygmeniu apskaičiuotų pajamų. Dirbančiųjų skurdo rizika yra didesnė, jeigu darbuotojas yra savarankiškai dirbantis asmuo, dirba ne visą darbo dieną arba laikiną darbą. Tokioje padėtyje dažniau atsiduria aukštojo išsilavinimo neturintys asmenys, moterys bei nepilnos ir daugiavaikės šeimos. Dirbančiųjų skurdą lemia ne tik darbo vietų kokybė ir darbo užmokesčio dydis: taip pat svarbūs rodikliai yra šeiminė sudėtis ir padėtis bei susijusios sąnaudos ir suvaržymai.

Kova su skurdu visų pirma priklauso nacionalinei kompetencijai. ES remia ir papildo valstybių narių veiksmus. Europos Sąjungos socialinių teisių ramstis nustato darbuotojų teisę į teisingą darbo užmokestį, kuriuo užtikrinamas deramas gyvenimo lygis. Šiuo tikslu ES priėmė taisykles, kuriomis reglamentuojamas reguliarus nacionalinio minimaliojo darbo užmokesčio koregavimas (jei toks yra) ir darbo užmokesčio skaidrumas. Be to, ES remia darbo užmokesčio skirtumų mažinimą, darbo vietų tvarumą ir kokybę bei suaugusiųjų mokymąsi. ES taip pat vadovauja nacionalinei socialinei politikai, kuria siekiama pagerinti mažas pajamas gaunančiuose namų ūkiuose gyvenančių vaikų gyvenimo sąlygas ir užtikrinti, kad jaunesni nei 30 metų jaunuoliai patektų į darbo rinką.