Devyni milijonai ES ūkių maistui gaminti naudoja daugiau nei trečdalį ES žemės. Jie augina javus, vaisius ir daržoves, gamina mėsą, pieną, vyną, alkoholinius gėrimus ir medų. Vykdydama žemės ūkio politiką, ES jau seniai užtikrina, kad mūsų maistas būtų saugus, įperkamas ir kokybiškas. ES taip pat užtikrina, kad ūkininkai visoje Sąjungoje turėtų pakankamai aukštą gyvenimo lygį. Tai padeda ūkininkams saugoti gamtą ir biologinę įvairovę, kad ir ateityje turėtume pakankamai gamtos išteklių maisto gamybai.

Ką gali padaryti ES?

Bendra žemės ūkio politika yra viena iš seniausių ES politikos krypčių ir jai skiriama daugiau nei trečdalis ES biudžeto. Jo lėšos padeda užtikrinti vienodas sąlygas visiems Europos Sąjungos ūkininkams. Kad ūkininkai galėtų auginti javus, vaisius ir daržoves, gaminti pieną ir pieno produktus, įvairių rūšių mėsą ir medų, taip pat įdirbti žemę, ES moka paramos išmokas už hektarą arba išmokas priklausomai nuo produkcijos rūšies. Tai padeda ūkininkams susidoroti su nuo jų nepriklausančiais pokyčiais, tokiais kaip oro sąlygos ar rinkos poreikiai.

Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšomis ES taip pat skatina kaimo bendruomenių gerovę. Taip siekiama pristabdyti gyventojų skaičiaus mažėjimą kaimo vietovėse, kuriose pagaminama daugiausia maisto.

Kad maistas, kurį perkame ES, būtų saugus mums ir aplinkai, ES nustato vienodas taisykles visiems Sąjungos ūkiams. Jose apibrėžiama, kaip turėtų būti gaminami konkretūs produktai, todėl galime būti tikri, jog ūkininkai gamina saugius produktus, skatina augalų sveikatą, saugo mūsų klimatą ir aplinką bei laikosi gyvūnų gerovės taisyklių. ES taip pat nustatė produktų ženklinimo taisykles, leidžiančias lengvai palyginti maisto produktus ir apsaugoti kokybiškus regioninius ir tradicinius produktus nuo nesąžiningos konkurencijos. Be to, ES remia gamintojus stiprindama ūkininkų padėtį tiekimo grandinėje. Kai rinkos sutrinka, ES imasi skubių priemonių joms stabilizuoti. Didelių krizių atveju ji gali teikti finansinę paramą, panaudodama metinį kelių milijonų eurų žemės ūkiui skirtą rezervą.

Ką ES jau nuveikė?

Per pastarąjį dešimtmetį ES įgyvendino priemones, kuriomis siekiama remti jaunuosius ūkininkus ir padėti pereiti prie ekologiškesnio ūkininkavimo. Nuo 2023 m. pradžios naujos taisyklės suteikia ES vyriausybėms daugiau lankstumo sprendžiant, kaip panaudoti savo žemės ūkio biudžeto dalį, kad būtų atsižvelgta į nacionalinius ir vietos poreikius. Pagal naująsias taisykles ūkininkai, taikantys griežtesnius standartus nei pagrindiniai aplinkos apsaugos reikalavimai, gaus papildomą paramą. ES lėšas gaunančios šalys dabar turi užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiamos žemės ūkio darbuotojų darbo ir socialinės teisės. Be to, daugiau lėšų iš ES biudžeto galima skirti inovacijoms ir žemės ūkio žinių tobulinimui.

Per keletą pastarųjų krizių ES padidino paramą ūkininkams. Kai per COVID‑19 pandemiją buvo uždarytos sienos tarp ES šalių, ES teikė pagalbą ūkininkams, kad nesustotų greitai gendančių žemės ūkio produktų eksportas, ir padėjo finansuoti pieno ir mėsos produktų sandėliavimą. Ji taip pat mokėjo papildomas ir išankstines išmokas ūkininkams, kadangi dėl judėjimo apribojimų ir saugumo priemonių sumažėjo mažmenininkų paklausa.

2022 m. Rusijai įsiveržus į Ukrainą, ES vėlgi padėjo ūkininkams susidoroti su iššūkiais, susijusiais su staigiu rinkos uždarymu ir sparčiai augančiomis energijos bei trąšų kainomis. Labiausiai nukentėję ūkininkai gavo iš viso 500 mln. EUR papildomos pagalbos. Jiems taip pat buvo leista laikinai auginti pasėlius biologinei įvairovei skirtoje žemėje, o ES stengėsi, kad trąšos vėl būtų prieinamos ir įperkamos. 2023 m. buvo skirtas papildomas finansavimas iš krizių rezervo, siekiant padėti ūkininkams, kurie patyrė sunkumų dėl karo Ukrainoje, potvynių, sausros ir infliacijos.

Ateities iššūkiai

ES žemės ūkio politika turi ir toliau užtikrinti, kad ūkininkai galėtų pagaminti pakankamai maisto tuo pačiu rūpindamiesi ir aplinka. ES rengia teisės aktus, kuriais būtų siekiama sumažinti maisto gamyboje naudojamų pesticidų kiekį, atkurti gamtą ir biologinę įvairovę, stebėti dirvožemio būklę, užtikrinti tvaresnę sėklininkystę ir miškų atkūrimą, o sėklininkystėje būtų leidžiama naudoti naujus genomikos metodus. Saugomos kilmės vietos nuorodos ir saugomos geografinės nuorodos registravimo procesas taip pat greitai gali būti supaprastintas.